Romos katakombos apipintos legendomis, tačiau ir be legendų jos pakankamai įspūdingos! ~20 km giliai (10-30 m.) po žeme besitęsiatys labirintai, šimtmečius grumste ir uoloje rausti koridoriai ir kriptos, dešimčių tūkstančių romėnų amžinojo poilsio vieta… ir pagaliau – tiesiog genialus inžinerinis statinys pagal savo ventiliacijos bei apšvietimo sistemą! 11 balų dešimbalėje sistemoje

Mėgaukitės:

       Atsiprašome už nekokybiškas foto – kaip jau minėta, ten griežtai draudžiama fotografuoti, o nusižengus šiam reikalavimui, tikėtini nemalonumai su karabinieriais ir kelių tūkstančių eurų bauda! Šios nuotraukos darytos įtin sudėtingomis sąlygomis, kai atitrūkti nuo grupės, nuo gidės akylų akių nė sekundei negali, ka jau kalbėti apie patogų fotografavimą nuo trikojo ar kruopštesnį kompozicijos parinkimą… As good as it is. O jei manot kitaip – nuvažiuokit padaryti geresnių foto

       Gailą, bet laikas ir pasirengimas mums leido aplankyti tik šias – San Callisto – katakombas Romos priemiestyje. Ir tai, tiesą sakant, tik mažą, oficialiają jų dalį, kurioje įrengtas savotiškas muziejus ir rengiamos ekskursijos (5 eurai žmogui, keli šimtai metrų koridorių, 15 min turas su gidu… :-/).

       Pačiame Romos mieste ir tuo labiau priemiesčiuose – šimtai panašių koridoriais besijungiančių ar pavienių katakombų kompleksų. Tai neišsiamiamas tyrynėjimų ir žavėjimosi objektas!

       Mes ten dar sugryšim ir pratesim pasakojima…

Informacija ir nuotraukos: Grippen, Soldier, Zhucka
Daugiau informacijos: http://catacombe.roma.it 

Straipsnis įliustruotas Lietuvos digerių fotografijomis, kurios nebutinai atitinka pastraipos temą, tačiau yra pakankamai informatyvios ir unikalios, nes padarytos tokiose vietose kur gidai nevada paprastų turistų ir šiaip ne kiekveinam mirtingajam patekti…

ISTORIJA

          1387 m. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Jogailos pavedimu Šventaragio slėnyje, Žemutinės pilies ribose, buvusios Perkūno šventyklos vietoje, buvo pastatyta Katedra. Pirmoji Katedra mūryta iš lauko akmenų ir plytų, pailgo stačiakampio formos, erdvi ir labai panaši į pilaitę. 1399 m. gaisro metu ji sudegė. 

          1407 m. (kai kurių šaltinių teigimu, 1419 m.) buvo pastatyta antroji Katedra. Statybų fundatorius buvo kunigaikštis Vytautas. Šioje Katedroje buvo vainikuotas mažametis Žygimantas Augustas. Po 1530 m. gaisro pagal Zenobi projektą buvo pastatyta trečioji Katedra. 1610 m. ir ją suniokojo gaisras. Katedros atstatymo darbams ėmėsi vadovauti architektas Vilhelmas Pohlis. Katedra buvo atstatyta greitai, tik koplyčių restauravimas užtruko iki 1632 m. Atstatytosios ketvirtosios Katedros priekiniame fasade iškilo du bokštai, iš kurių viename buvo įmontuotas laikrodis. 1623 m. pradėta mūryti nauja Šv. Kazimiero koplyčia, išlikusi iki šių dienų. Katedra labai nukentėjo 1655–1661 m. karo metu, nes Žemutinės pilies teritorijoje vyko gynybiniai mūšiai. 1769 m. ji buvo uždaryta ir neveikė septynerius metus.

          Penktosios Katedros projektą vyskupas I. Masalskis patikėjo parengti architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui. 1794 m. sukilimas ir lėšų trūkumas pristabdė Katedros statybos darbus. 1798 m. Laurynas Stuoka-Gucevičius mirė. Jo darbus pratęsė Mykolas Šulcas, kiek pakeitęs savo pirmtako projektą. Spėjama, kad trys virš frontono iškilusios skulptūros yra šio architekto sumanymas. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sustabdė visus darbus. 1915 m. buvo nuimti varpai, nuplėštas varinis stogas. Katedra apdengta toliu. 

          1927 m. buvo susirūpinta Katedros būkle: pirmiausia nutarta stiprinti pamatus, o po to imtis sienų. Šv. Kazimiero koplyčioje, po altoriumi, buvo rasta urna su kunigaikščio Vladislovo IV širdimi, o vidurinėje navoje 1931 m. atrasti kunigaikščio Aleksandro ir kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai. Jiems po Šv. Kazimiero koplyčia buvo įrengtas mauzoliejus. Po didžiojo remonto 1937 m. balandžio 5 d. Katedra buvo atidaryta. 

          1956 m. Vilniaus Katedroje įrengta Vilniaus valstybinio dailės muziejaus paveikslų galerija. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, Katedra grąžinta tikintiesiems.

SENIEJI KULTŪRINIAI SLUOKSNIAI

          Požemių ekspozicija prasideda ktedros vakarinėje dalyje, netoli vargonų. Nulipę laiptais, lankytojai pamato Lietuvos pirmosios katedros vakarinę sieną, kurioje ryškus dviejų laikotarpių mūras. Apatinė sienos dalis tamsesnė, mūryta iš akmenų. Prie jos šliejasi glazūruotų plytelių grindų fragmentas. Pirmosios katedros vakarinės sienos liekanų viršus yra maždaug dviejų metrų gylyje (nuo dabartinio katedros grindų lygio), o glazūruotos grindys – 2,6-2,7 m gylyje. Pirmosios katedros architektūros formos, statybos technika būdinga XIII a. antrajai pusei arba XIII a. pabaigai-XIV a. pradžiai. Tyrinėtojų nuomone, tai Mindaugo laikų katedros pamatai, jos liekanos.

          Po Mindaugo mirties pirmoji Lietuvos ktedra sudegė. Tai rodo degėsių sluoksniai virš glazūruotų grindų plotelio.

          Po šiaurinės navos grindimis yra vėlesnių mūro konstrukcijų, padarytų išardžius glazūruotų plytelių grindis. Tyrinėtojų nuomone, tai po Mindaugo mirties statytos pagonių šventyklos liekanos.

          Tiriant katedros požemius nustatyta, kad po kurio laiko pagonių šventyklos laiptai (prie šiaurinės katedros navos) buvo užpilti žemėmis bei griuvenomis. Ant giuvenų pripilta smėlio, o ant jo paklotos grindys iš raudonų plytų (jų viršus – 2 m gylyje nuo dabartinių grindų). Netrukus ant jų buvo paklotas dar vienas plytų grindinys, kurio viršus 1,76 – 1,81 m gylyje. Panašūs tarpai tarp buvusių grindų yra ir palei pirmosios katedros vakarinės sienos vidinę pusę. Nustatyta, kad tiek vienos, tiek kitos grindys klotos bei vakarinės sienos viršutinė dalis išmūryta jau trečiojo statybos etapo metu. 1387 m. statytos katedros sienos iš išorės buvo netinkuotos, plytų jungimas gotikinis, sienos plokštumą įvairino degtų plytų trumpainiai. Iš vidaus sienos buvo tinkuotos, tinko paviršius nuglaistytas, lygus, nors plokštuma šiek tiek banguota. 1387 m. statytos Katedros sienų liekanų yra pirmosios kedros šiaurinės bei pietinės sienų viršutinėje dalyje. XIV a. pabaigoje statytos ktedros sienų plokštumas, be kontraforsų, skaidė dar aukšti, platūs langai; dviejų langų liekanų rasta šiaurės vakarų kampe.

          1419 m. Vilniaus katedra sudegė, tačiau iki 1430 m. (turėjusių įvykti Vytauto Didžiojo karūnavimo Lietuvos karaliumi iškilmių) ji buvo atstatyta. Vytauto Didžiojo statytos katedros sienos ir pilioriai yra išlikę iki šiol. Dabartinės katedros centrinė trinavė dalis – vėlyvosios gotikos kūrinys.

ARKIKATEDROS KRIPTOS

          Katedros požemiuose buvo laidojami Kęsgailų, Monvydų, Goštautų, Katkevičių, Radvilų, Tiškevičių, Zavišų, Pacų, Valavičių, Bialozarų ir kitų garsių Lietuvos giminių šeimos nariai.

       Seniausieji kapai aptikti 3-3,5 m gylyje nuo dabartinių grindų lygio. Vėlesni, datuojami XVI-XVII a., yra 2-2,5 m gylyje. Kai kurios atkastos kriptos jau anksčiau kažkieno buvo atidarytos. Visų palaidotųjų galvos atgręžtos į vakarus. Įkapės randamos itin retai.

          Kriptos įvairaus dydžio. Vienam asmeniui skirtai kriptai iškastoje kapo duobėje buvo išmūrijamas pusės plytos storio, 2,1-2,2 m ilgio ir apie 0,9-1 m pločio aptvaras, kuriame pastatomas ir žemėmis užpilamas karstas. Aptikta ir didesnių kriptų. XIII-XIV a. statytos katedros požemiuose iki šiol aptiktos dviejų tokių kriptų liekanos, o XV a. katedros rūsiuose –  net 20 (kartu su mauzoliejumi po Šv. Kazimiero koplyčia).

KARALIŲ KRIPTA

          1931 m. rugsėjo 21 d. architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus katedros požemiuose (didžiojoje katedros navoje prie presbiterijos) rado Lietuvo Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikus. To meto tyrinėtojų duomenimis, palaikai gulėjo taip: priešais duris – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro kaukolė su karūna, į dešinę nuo jos – pelenų spalvos luitas su Barboros Radvilaitės palaikais ir prie pat kriptos pietinės sienos – Elžbietos Habsburgaitės kaukolė bei kaulų krūvelė, ant akmens – karūna. Tai 3,9 x 3,1 m dydžio gotikinė kripta. Ji įterpta tarp pirmosios katedros rytinės sienos liekanų ir toliau į rytus esančios kapitulos kriptos. Ši kripta pastatyta ne vėliau kaip XV a. pabaigoje-XVI a. pirmoje pusėje.

          Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos.

          Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgų herbu.

          Barboros Radvilaitės kūnas karste buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Katedros požemiuose lentos supuvo, o kalkių mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė Barboros Radvilaitės griaučiai, insignijos. B. Radvilaitės karstas iš viršaus buvo apkaltas oda. Išliko tik odos skiautės. Karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų; vienas iš jų buvo su dviem deimantais, kitas paprastesnis, o trečias – Žygimanto Augusto dovanotas, auksinis, puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu. Karste virš kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu, ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais.

          Dabar karalių kripta tuščia. Joje paliktos pirmykštės gruntinės grindys. Ant jų dar likęs pajuodęs rąstas, ant kurio (kaip ir ant dar vieno, jau sunykusio) 300 m. stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karstai.

VYSKUPŲ KRIPTA

          Į vyskupų kriptą įeinama pro pietinėje rūsio sienoje esančias kalto metalo ažūrines duris. Šioje kriptoje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus vyskupai. Čia ilsėjosi Jonas Žygimantaitis (Žygimanto Senojo sūnus), Jurgis Tiškevičius, Motiejus Ancuta, Jonas Zaviša, Mykolas Zienkovičius, Ignas Jokūbas Masalskis ir kiti. Vyskupai buvo laidojami ir kai kurių kitų koplyčių kriptose.

          Tarpukario laikotarpiu tvirtinant pamatus, vyskupų palaikai iš kriptų buvo iškelti. 1989 m. kai kurie išlikę vyskupų palaikai naujuose karstuose grąžinti į kriptą. 

          1991 m. birželio 24 d. vyskupų kriptoje buvo padėtas karstas su arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911-1991) palaikais (1989 m. vasario 9 d. Julijonas Steponavičius atšventino tikintiesiems grąžintą Vilniaus Arkikatedrą).

MAUZOLIEJUS

          1931 m. restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią, sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųsi 1931 m. rugsėjo 21 d. surasti Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai. Dabar čia, ant nedidelių paaukštinimų, pastatyti trys karstai su Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi

VYTAUTO DIDŽIOJO KAPO VIETA

       Yra žinoma, kad 1430 m. Vytautui mirus, jis buvo palaidotas Vilniaus arkikatedroje, šalia mirusios žmonos Onos kapo, prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus. Nuo to laiko praėjo keli šimtai metų. Katedra ne kartą degė, patyrė kitokių negandų. Kur šiuo metu yra Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta, nežinoma.

Informacija ir nuotraukos: internetas, Soldier, Grippen, Zhucka
Daugiau informacijos:  http://lietuvospilys.lt/data/katedra.htm