Atkeliavusi iš Vakarų vadinamo karinio turizmo mada ir domėjimasis antžeminiais ir požeminiais kariniais įtvirtinimais sulaukia vis didesnio populiarumo. Dabartiniai šių įtvirtinimų šeimininkai galėtų pagalvoti, kaip juos padaryti prieinamesnius turistams. Lietuvoje nėra labai daug paskutinių dviejų karų gynybinių statinių liekanų, bet ir esantys nepanaudojami. Pusę amžiaus neveikiantys bunkeriai galėtų būti ir puiki mokomoji priemonė.

Bunkeriai – XX amžiaus fortifikacijos rūšis, kuri bent jau užsienyje yra labai vertinama. Yra net speciali turizmo rūšis gynybiniais įtvirtinimais besidomintiems žmonėms, kuriuos žavi ne viduramžiai, ne gotika ar barokas, bet XX amžiaus karinis paveldas.

TSRS naujų vakarinių sienų įtvirtinimo darbai, kurie apsiribojo primityvių stebėjimo bokštelių palei visą vakarinę sieną įrengimu, pradėti dar 1930 m.

1939 m. rugpjūčio 23 dieną TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo- Ribbentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Slaptajame pakto priede papildomai buvo aptartos valstybių sienų sąlygos tarp šalių – pakto dalyvių, kurios pažymėjo naująją TSRS vakarinę sieną pagal gerai žinomą „Kerzono liniją“.

1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Ši 4,5 tūkst. km ilgio gynybinė linija buvo padalinta į tris karinės apygardas (sukurta 138 statybos ruožai, buvo statoma 2,5 tūkstančio betoninių karinių slėptuvių, iš kurių daugiau nei 1000 buvo visiškai užbaigta).

Dėl suprantamų priežasčių iki 1940 m. vasaros įtvirtintųjų rajonų įrenginėti Baltijos valstybėse buvo neįmanoma. Tai prasidėjo po Baltijos šalių aneksijos. Tik 1941 m. kovo mėnesį buvo baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių Lietuvos įtvirtinimų rajonų statyba. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo būti 328 km. Baltijos šalių karinėje apygardoje gynybinių rajono statinių statybose kasdien dirbo 57778 žmonės. Iš viso buvo pastatytas 101 bunkeris, bet iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas. Atlikti tik betonavimo darbai, todėl kokių nors vertingų radinių juose tikėtis neverta. Nevykusiai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes rusai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo net įgulų sukomplektuoti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo liniją sudarė 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Telšių įtvirtinimų rajoną sudarė 8 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Palangos iki Judrėnų (Klaipėdos raj.) iš viso apie 80 km. Buvo planuojama pastatyti 389 bunkerius, tačiau spėta pastatyti 23. Šiaulių įtvirtinimų rajoną sudarė 6 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 km. Buvo planuojama pastatyti 430 bunkerius, spėta pastatyti 27. Kauno įtvirtinimų rajoną sudarė 10 įtvirtinimų punktų. Linija driekėsi nuo Jurbarko iki Kalvarijos – apie 105 km. Iš planuotų 630 bunkerių spėta pastatyti 31. Alytaus įtvirtinimų rajoną sudarė 5 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija apie 60 km. Buvo planuojama pastatyti 293 bunkerius, spėta pastatyti 20.

Pabandėme Molotovo linijos bunkerių paieškoti Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nuorodų jokių, priėjimas prie daugelio objektų varganas, pastebėti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Bunkeriai apleisti, paversti sąvartynais. Be didesnių pastangų pavyko rasti 11 įvairaus dydžio ir būklės bunkerių (6 – Brazavo apylinkėse, 4 – aplink Raudeniškių kaimą, 1 – netoli Kvietkinės kaimo). Ant kai kurių puikavosi nuo tarybinių laikų likę dabar grėsmingai juokingi užrašai: „Fotografuoti ir ardyti tvarką draudžiama. Nusižengęs neša atsakomybę“. Aišku, tai toli gražu neprilygsta Mažino ir Manerheimo gynybinėms linijoms, tačiau „ranka pasiekiama“ ir galėtų pritraukti tuo besidominčių turistų.

Informacija ir nuotraukos: Mindaugas Sėdaitis “Sūduvos gidas”

Bunkerių sistema yra Lenkijoje, visai netoli Vokietijos sienos, ir driekiasi išilgai jos.

Statyta buvo tuometinės Prūsijos teritorijoj, o dabar šios žemės priklauso lenkam.

Tai kažkas tokio !!! Šią vietą galima drąsiai pavadinti “Digerių rojumi” 
Bendra tunelių sistema po žeme sudaro virš 35 km. Viskas yra 30-40 m po žeme. Leistis reikia labai ilgai ir labai giliai 

Vokiečiams buvo paprasčiau, nes jie turėjo liftus  :

Po žeme tuneliai kelių lygių, vieni pakankamai žemi ~2.5m aukscio:

Kiti nesuprantamai labai erdvųs ir aukšti 5-10 m:

Visuose tuneliuose yra bėgiai:

Visi tuneliai iš visų DOT’ų sueina i vieną centrinį tunelį, kuris labai erdvus ir driekiasi daugybę kilometrų. Čia jau bėgių eina kelios poros, pilna bėgių perjungėjų (ar kaip jie ten vadinasi )

galėdavai, savo laiku, elektra varomais traukinukais nuvažiuoti į bet kurią RegenWurmLager vietą.
Pasiklysti taipogi nėra sudėtinga, neturint tunelių žemęlapių, nes labai daug įvairiu išsišakojimų, posūkių, sankryžų:

Didžiojoj bunkerio sistemų dalyje iki šiol puikiausiai veikia drenažo ir vandens šalinimo sistema, nors jau daugybę laiko jos nieks neprižiūri ir nevalo:

Aišku nemažai vietų, kur ji jau užsikimšusi:

Beje kiek yra man žinoma, vokietukai sugebėjo valdyti net 3-ijų netoliese esančių ežerų lygi. Pumpuoti iš vieno i kitą vandenį, teikti geriama vandenį, ir esant reikalui – užlieti visa bunkerių sistemą per kelias minutes. Iki dabar dar bandoma atrasti tuos kamštelius, kuriuos atkimšus būtų viskas apsemta, ir patikrinti jų būklę 
Labai daug tuneliuose žiemojančių šikšnosparnių kolonijų, tik dėja aš jų nepažystu taip gerai, kaip kiti speleologai  nepasakysiu, koks čia jų modelis 

Taipogi buvo galima rasti per stebuklą išlikusių artefaktų, tokių kaip granatsvaidis. Aišku jie visiškai surūdiję ir nebetinkami vartojimui, bet bendrą vaizdą susidaryti nesunku 

Miegojom, gyvenom, vaikščiojom, darėmės valgyti ir ilsėjomės beveik visą laiką po žeme:

po žeme ne todėl, kad nebuvo galimybės išlysti, bet todėl, kad ant žemės buvo šlykštus oras, lijo, šlapia, šalta, o po žeme stabili temperatūra, sausa 
Bunkerių sistemoje begalės gilių šulinių iki 40 metrų, į kuriuos įmanoma nusileisti:

yra vietų, kur reikalingi hidrokostiumai:

Yra škurnikų:

Labai apmaudu, bet pats geriausias šulinys nusileidimui, kuris vienas iš mažiausiai ištyrinėtų objektų ir automatiškai mažiausiai nusiaubtas vandalų, šiais metais jau yra užvirintas 

Bet galima i jį nusileisti per gretą esančią ventiliacinė angą. Nusileist tikrai pavyktu, tik klausimas ar pavyktu atgal pakilti  gali tekti pėdinti paskui ~8km tuneliais iki artimiausio išlipimo į paviršių ir tą patį atstumą jau atgl paviršium, mišku 

miške irgi nėra taip gražu ir paprasta, pilnas miškas pavojų:

todėl naktį vaikščioti pakankamai pavojinga. Taipogi kalbama, kad aplink kaikuriuos DOT’us buvo tiek priminuota, kad dar iki šiol tų minų yra nemažai neišminuotų.

Keletas dar šiaip įdomesnių nuotraukų:
šaudymo ir apžvalgos bokštelis:

kažkoks kablys 

Prieštankiniai įtvirtinimai:

Vieno iš DOT’ų statybos metai:

DOT’as iš išorės:

DOT’as iš vidaus:

Žodžiu įspūdžių begalė, viskam apžiurėti laiko nepakako, pamatėm tik labai labai labai mažą dalį. Vienintelį dalyką, ką tikrai žinau, kad važiuosiu ten dar ne kartą 
Po kelionės gaila buvo tik to, kad visą ką savo digeriavimo metu esu pamatęs ir kas atrodė labai įspūdinga, po šios kelionės tapo labai menka ir nereikšminga lyginant su tuo, ką ten pamačiau 

“…devintojo dešimtmečio pradžioje numatyta nuo 1890 m. statyti Alytuje Rusijos pasienio 3 klasės tvirtovę. Joje turėjo būti 4 fortai, viso 5 kompleksai (1-asis fortas is 2-jų dalių). Iki 1887 m. buvo nutiesti ar rekonstruoti keliai iš Alytaus į Seinius, Kalvariją, Balbieriškį, dešiniame Nemuno krante – į Kauną ir Gardiną, o 1892 m. – geležinkelis į Suvalkus. Radialinius kelius iš Alytaus sujungė skersiniai keliai, kurie palengvino susisiekimą tarp fortų. Didėjantis fortų statybos mastas skatino Alytaus miesto augimą.1900 m. baigtos kareivinės. Dabar yra išlikę 2-jų fortų likučiai – žemės pylimai…”

       Alytaus tvirtovę sudarė keturi fortai ir 4 000 karių įgula. 1914 m. liepos mėnesį rusai paskelbė mobilizaciją. 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo rusų – vokiečių karas. Rusai Lietuvoje telkė savo pirmąją armiją, vadovaujamą generolo Rennenkampfo. Jo štabas įsikūrė Vilniuje. Pirmoji armija pavadinta „Nemuno“ vardu, nes buvo išdėstyta pagal Nemuno vidupį. „Nemuno“ armijos dauguma buvo lietuviai.

       Rudenį vokiečiai bombardavo Alytų. Nors Alytaus tvirtovė susidėjo iš keturių fortų ir dar pagalbinių apkasų, rusai iš jos traukėsi be pasipriešinimo. Tuo metu užsidegė Alytaus centras. Spėjama, kad gaisras kilo nuo vokiečių artilerijos sviedinių.

       Rusų valdžia ragino alytiškius nuo karo veiksmų trauktis į Rusijos gilumą. 1915 m. rugpjūčio mėnesį į Rusiją iš Alytaus pasitraukė rusų įgula, valdininkai ir kai kurie alytiškiai. Rusų paskutiniai daliniai, prieš pasitraukdami iš Alytaus, išsprogdino geležinkelio tiltą po to miesto bei Kaniūkų tilto vidurinę dalį.

       Tai buvo vokiečių okupacijos pradžia 1915 – 1918 m.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: internetas, Žaibas